Kristina Busilaitė
Ar dažnai jautiesi pavargęs (-usi)?
Ar dažnai po nakties tiesiog negali išlipti iš lovos?
Ar sunku tęsti darbus vos tik pradėjus?
Tai va. Tai – ne nuovargis. Nuovargis kaip jausmas yra fizinis. Tarkim, dažome tvorą ir po 20 minučių pradedame jausti nuovargį rankoje, kuria laikėme teptuką. Pailsim kažkiek ir vėl pilni jėgų dažome toliau. Nuovargis visada praeina, kai leidžiame sau pailsėti.
Visa tai, ką išvardijau aukščiau, yra energijos nebuvimas ir tas jausmas, kai veikiame iš trūkumo. Lipame per save, negirdime savęs, valgome tai, ko nenorime, neklausome savo kūno, kai jis sako „SUSTOK” ir kai gyvename tik praeitimi bei planuodami iliuzinę ateitį.
Ar kada kilo klausimas:
KAS AŠ?
KOKIA GYVENIMO PRASMĖ?
O KO AŠ IŠ TIESŲ NORIU?
Tikriausiai ne, nes visas tas mintis užgožė mąstymas apie tai, kaip knisti protą vaikams ir kritikuoti vyrą. Moterys susitelkusios į namų buitį, paskęsta joje ir nieko daugiau nemato. Kai kurios sakysite man, kad jei aplinka leistų, Jūs daugiau laiko skirtumėte sau, labiau mylėtumėte save… Nemeluokite sau. Tikrai niekas neatsakingas už tai, kokioje situacijoje esate.
O esate idealioje situacijoje. Tai tobulas laikas sustoti ir pradėti girdėti save, kol kūnas labai švelniai apie tai baksnoja. Jei neišgirsi dabar, ignoruosi, ai vėliau… ateis į Tavo gyvenimą ponios ligos, traumos ir murgdys Tave, kol susivoksi. Nenoriu įbauginti ir įrodinėti, kodėl verta pradėti save mylėti, bet noriu, kad neatsitiktų taip ir nesakytum: „Man niekas nesakė…”
Aš tai išgyvenau ir puikiai prisimenu tuos pirmuosius signalus, į kuriuos tada nekreipiau dėmesio. Mano aplinkoje nebuvo nei vieno žmogaus, kuris domėtųsi sąmoningumu ir manau, kad tais laikais prieš 10 metų ta tema dar nebuvo tokia populiari tarp žmonių. Jei blogai – eini pas gydytoja, jei skauda – geri tabletę, jei liūdna – kažkas dėl to kaltas. Taip ir gyvenau. Viena po kitos lipo ligos ir išsekimas. Tuo metu buvau aukos būsenoje ir net nesusimastydama ieškojau kas atsakingas už mano jausmus. Paskendusi tarp tyrimų ir vaistų turėjau tiek bendrų temų su tetom ir bobutėm “kuriai labiau skauda”, “o kas šiandien blogai”. Skundžiausi viskuo. Keičiau darbus, pykausi su vyru, erzino vaikai. Pirmas lūžis įvyko, kai išsiskyriau su vyru. Akistata vienatvėje su vaikais davė kitų suvokimų, bet ir tada praklausiau. Dar nepakankamai skaudėjo ir neužtektinai sėmė akis. Pats lūžis įvyko visai netikėtai, po didelio darbų sezono, prieš pat Kalėdas, kai tiek turėjusi lūkesčių gauti gerą premiją už atliktus darbus – aš dideliam nusivylimui jos negavau. Nežinau, kas tuo metu įvyko, bet viskas viduje trūko, atsistojau ir išėjau iš darbo. Viską mečiau. Tuo metu daugelis galvojo, kad aš išsikrausčiau iš proto. Bet viduje jaučiau du kelius prieš save: ARBA AŠ IŠSIKRAUSTYSIU IŠ PROTO ARBA KAŽKĄ TURIU SU TUO DARYTI. Nežinojau, ką turiu daryti, todėl išėjau į niekur.
Tai buvo geriausias tuo metu sprendimas mano gyvenime. Ir dabar konsultuodama moteris visada sakau, nelaukite to momento, kai viskas sprogs. Mes žmonės gimėme šioje žemėje tam, kad būtume laimingi ir įkvėptume kitus savo laime. Kančia nei vienam netinka. Laukimas ir viltis, kad kažkas gal pasikeis, gal kažkas suteiks man laimę, gal išlošiu milijoną ir iš dangaus nukris žvaigždė, yra paprasčiausias atsakomybės nusimetimas nuo savęs. Kiekvienas mes žmogus esame patys atsakingi už savo gyvenimą ir sprendimus, ką daryti, kaip jaustis, kur ir su kuo būti.
Jei skaitai šį straipsnį ir nerezonuoja – VISKAS GERAI, gal tai padės pažinti ir suprasti aplinkoje tai išgyvenančias moteris, bet jei perskaitei ir TAU viduje sudrebėjo kažkas – PABŪK SU TUO IR PAGALVOK NUO KO GALI PRADĖTI. Šis tekstas Tau pačiu tinkamiausiu laiku.
Visas tas menamas nuovargis, apie kurį visi tiek daug kalba yra, kaip ir minėjau straipsnio pradžioje, moteriškos energijos trūkumas. Neužtenka savaitgalį išsigulėti, nueiti į kokį „spa” ar ramiai pažiūrėti filmą. Tai netgi ne pagalba, o dar didesnis bėgimas nuo savęs. Bandymas save pildyti per išorę senais neveikiančiais būdais. Tuo kartu kūnas atsipalaiduoja, smegenys atsijungia, bet vidinė tuštuma niekur nedingsta. Nepildoma ji dar labiau slegia.
Genialumas slypi paprastume. Netikėjau, kol pati nepabandžiau. Prisimenu dar pradžioje savęs pažinimo kelyje vienas žmogus manęs paklausė: “O Tu esi nors kartą buvusi tyloje be minčių bent 5 minutes?” Nusijuokiau ir pasakiau, kad čia kvailystė. Praėjau ilgą praktikų ir sesijų kelią, ieškojau stebuklingų ir efektyvių būdų padėti sau, pažinti save, atgauti ramybę. Jausdavausi pakylėta po stovyklų ir paskaitų, bet praėjus vos kelioms dienoms vėl įnikdavau į tą pačią būseną. Supratau, kad negebu savęs išlaikyti pakilioje būsenoje. Tada prisiminiau tuos žodžius “5 minutės tyloje”. Užsidėjau striukę, įsidėjau ausines į ausis ir pasijungusi ramią instrumentinę muziką išėjau pasivaikščioti. Ir staiga beeinant suvokiau, kad manęs neliko, neliko minčių, neliko rūpesčių ir viskas atsivėrė visai kitomis spalvomis. Pradėjau stebėti gamtą, medžius, jaučiausi lyg visas laikas aplink mane būtų sustojęs. Taip atrodė mano laimingiausios 5 minutės mano gyvenime. Buvau šioje akimirkoje su savimi. Buvo švaru ir lengva savo tyloje. Grįžau pilna laimės ir energijos, apkabinau savo vaikus ir negalėjau patikėti kaip toks paprastas elementarus pasivaikščiojimas turi tokią galią.
Ir labai dažnai žmonės sako: “Taip, aš dažnai išeinu vienas. Kol vaikštau klausau audio knygą, kalbuosi telefonu, klausau kokią laidą ir t.t.” Oi ne, tai ne apie tai. Tik atsidūręs tyloje su savimi supranti, kad visos mintys ir problemos nesi Tu, kad visi atsakymai yra Tavyje, tik jie laukia, kol bus užduoti tinkami klausimai. O žmonės bijo užduoti klausimus ir atsidurti akistatoje su savimi, nes labai dažnai, o beveik visada supranta, kad šią akimirką gyvena išties ne savo svajonių gyvenimą, o keisti kažką bijo. Skamba lyg užburtas ratas. Bet kai priimi sprendimą, kad daugiau nebenoriu taip jaustis, pamažu, sluoksnis po sluoksnio susipažįsti su savimi. Būtent iš čia ateina energija, troškimas gyventi ir kurti.